Gyvūno dalyvavimas terapijoje stiprina terapinį santykį, padeda sukurti pasitikėjimu grįstą, saugią aplinką. Kliento ir išmokyto gyvūno sąveika gali tapti tiltu į gilesnį kontaktą su savimi, emocijų pažinimą ir atvirumą pokyčiui.

Pokyčiui nereikia dramos. Kartais pakanka vieno tikresnio atsakymo, vieno naujo pasirinkimo, vienos tylos vietoj seno automatinio veiksmo. Tai gali trukti savaitę, mėnesį ar metus. Bet kiekvienas susitikimas su savimi atveria galimybę judėti.

Dauguma vyrų nuo mažens mokomi būti atsakingais, racionaliais, stipriais. Spręsti. Veikti. Ištverti. Emocijos dažnai laikomos trukdžiu. Pagalbos prašymas – silpnumu. Tačiau realybė paprastesnė: emocijos nėra silpnumas. Tai informacija.

Niekas neturi vieno teisingo kelio. Bet kiekvienas turi teisę sustoti ir pasirinkti. Ir net jei tas pasirinkimas nedidelis – krypties pakeitimas vos keliais laipsniais – ilgainiui jis gali nuvesti visai kitur.

Iš šalies tai gali atrodyti kaip paprastas pokalbis, tačiau būtent šiame pokalbyje slypi gydanti galia. Terapinis santykis kuriamas ne per patarimus ar vertinimus, o per buvimą čia ir dabar – stebint, kas vyksta, kaip žmogus jaučiasi savo kūne, kaip palaiko ryšį su savimi ir aplinkiniais. Anot Fritz'o Perls'o, vieno iš geštalto terapijos pradininkų, geštalto terapija – tai kontaktas. Kontaktas su savimi, su savo poreikiais, jausmais, ribomis ir aplinka.