Apie pokyčius

Ir yra tokių, kurie tylūs, beveik nepastebimi – bet būtent jie dažnai keičia kryptį. Ne garsiai, ne iškart, bet negrįžtamai.

Psichoterapinis procesas dažnai prasideda ne nuo sprendimo „pakeisti viską“. Prasideda nuo klausimo: kas man darosi? Nuo pripažinimo, kad pavargau, kad nebenoriu taip, kaip buvo iki šiol. Ir nuo noro kažką pradėti daryti kitaip – net jei dar nežinau kaip.

Terapijoje keičiasi ne kiti – keičiamės mes patys. Neretai žmogus ateina tikėdamasis rasti būdą, kaip susitvarkyti su vaikais, partneriu, darbu, aplinka. Ir galiausiai atranda santykį su savimi. Atsiranda daugiau aiškumo, daugiau kvėpavimo, mažiau kaltės ar įtampos. Ir nors aplinka lieka ta pati – pasikeičia mūsų atsakas. O kartu su juo – ima keistis ir santykiai. Dažnai neplanuotai, tarsi savaime.

Kartais žmogus sako: „Nežinau, kas pasikeitė, bet kažkas pasikeitė.“ Tokie pokyčiai dažnai ir būna giliausi – kai iš vidaus ima formuotis kitokia laikysena gyvenimui. Kai ima derėti tai, ką jaučiame, galvojame ir kaip elgiamės. Kai pradedame girdėti save, o ne tik prisitaikyti prie kitų. Kai atsiranda vietos jausmams, net ir tiems, kuriuos anksčiau buvo baisu jausti: pykčiui, liūdesiui, nuoskaudai. Kai išdrįstame ne tik supykti, bet ir atsiprašyti. Kai nebe viską reikia sukontroliuoti, nes atrandame vidinį pagrindą.

Pokyčiui nereikia dramos. Kartais pakanka vieno tikresnio atsakymo, vieno naujo pasirinkimo, vienos tylos vietoj seno automatinio veiksmo. Tai gali trukti savaitę, mėnesį ar metus. Bet kiekvienas susitikimas su savimi atveria galimybę judėti.